Mielas, skaitytojau...
2019-11-08
Miela nepažįstamoji,
šiltai susisukusi į pledą šį vėlyvą penktadienio vakarą
rašau Tau laišką. Manau, jog nepažįstamam žmogui yra lengviau išlieti jausmus
nei draugui. Nepažįstamasis nežino visos istorijos nuo pradžios iki galo, nepažįstamasis
nepuls guosti meiliausiais žodžiais, kitą dieną susitikęs nepribėgs, neapsikabins, nepaklaus, kaip Tu jautiesi, kaip miegojai. Gavusi tokius
klausimus visada susigraudinu ir noriu staiga pranykti. Tikrai yra gera žinoti,
kad yra žmonių, kuriems Tu rūpi, tačiau aš labai nemėgstu gauti tokius
klausimus, jie priverčia pravirkti. Manau, kad nieko nėra blogiau, kai artimas
žmogus pergyvena dėl manęs. Manau, kad kartais savo problemas reikia pasilikti
sau, o kad ir vėl neapkraučiau draugų, rašau laišką nepažįstamam žmogui, nes Tu
vis vien tai pamirši po savaitės ar dviejų.
Sakoma, kad kažkada kiekvienas iš mūsų randa žmogų, kuris būna kitoks nei visi, kuris padeda pamiršti praeitį, su kuriuo gera būti. Galvoju, kad ir aš radau tokį žmogų. Po šių žodžių kiekvienas, kuriam rūpi kito žmogaus gerovė, apsidžiaugtų, palinkėtų sėkmės, bet to negalima padaryti mano situacijoje. Įsimylėjau žmogų, kuris nori, kad draugystė su manimi, būtų jo paskutinė draugystė. Puiku? Nepasakyčiau. Šis žmogus negeba vertinti to, ką turi, jo pasakytų žodžių nelydi veiksmai, o aš nesugebu išgyventi su savo jausmais ir mintimis. Manau, jog pavojingiausia, kai besąlygiškai įsimyli paauglystėje. Tada dar nesi sugadintas visuomenės, kuriai rūpi, kaip Tu atrodai, kiek uždirbi ir kokiu automobiliu važiuoji į darbą. Pavojingiausia tada, kai Tavo kūne vis dar šėlsta nesuvaldomos hormonų audros, kai dar nesi apsisprendęs, kuo būsi ateityje, tačiau jau gebi pasirinkti, ką įsileisti į širdį. Tada prisiriši prie žmogaus, pradedi svajoti apie bendrą ateitį ir gyvenimą kartu. Suaugusieji ir tie, kurie dar nebuvo taip naiviai įsimylėję, pasakytų, kad tai kvaila, juk Tu dar tik paauglys, Tau visas gyvenimas prieš akis. Man irgi tai atrodytų kvaila, jei nemylėčiau, jei nebūčiau to žmogaus kailyje, iš kurio pozicijos šiuo metu rašau. Esi kažkada bijojusi prarasti žmogų ar būti iškeista? Taip būna, kai besąlygiškai įsimyli. Iš pradžių tas žmogus Tau būna geras, mielas ir rūpestingas, netingi pažarstyti komplimentų, skiria be galo daug dėmesio, sužavi, priverčia įsimylėti. Vos gavusi nuo jo žinutę Tu iškart nusišypsai, laikas nebetenka prasmės. Po kurio laiko tas žmogus pradeda rodyti tikrąjį save. Bendrauji su tuo pačiu žmogumi, tačiau jis turi dvi puses, kurios visiškai nesulyginamos. O Tu vis tiek sugebi priimti jį tokį, koks jis yra. Jo minusai Tau virsta pliusais ir Tu vis tiek myli. Laikui bėgant dar labiau prisiriši, galėtum dėl to žmogaus padaryti viską. Nori sužinoti, kas dar pavojingiau? Kai turi galimybę susitikti ir ja pasinaudoji. Kai apkabini jį, pabučiuoji, gali išvysti jo šypseną čia pat, o ne per mažą ekranėlį. Pagaliau išgirsti jo balsą ne telefonu. Atrodo, kad labiau mylėti ir prisirišti nebegali, bet šie jausmai tik dar labiau sustiprėja. Po kurio laiko vėl atkeliauja tos blogos dienos, kurios yra pasiruošusios viską sugriauti ir išskirti du žmones. Stengiesi neprarasti žmogaus, rašai jam, skambini, bandai prakalbinti, tačiau beveik nieko nebežinai apie jį, o tada labiau nei bet kada bijai prarasti žmogų, be kurio jau nebegali gyventi, kuriam negali iškęsti neparašiusi. Svarstai, kur jis dabar, ką laiko savo glėbyje, kam sako meilius žodžius ir su kuo tariasi susitikti. Tu vis daugiau verki, vis labiau suskausta širdį, kai kažkas užsimena apie jį, kai pamatai jūsų senus susirašinėjimus. Sukaupi visas likusias viltis ir dar bandai taisyti padėtį pokalbiu, tačiau jam visiškai nusispjaut. Savaitėm, mėnesiais verki, negali jo išmesti iš minčių, bet jis nieko nesiruošia keisti. Praradusi kantrybę padėtį kardinaliai nusprendi keisti Tu, nes daugiau nebegali verkti ir kentėti, skaudinti savęs pačios. Atrodo, kad jis nėra vertas Tavo ašarų, tačiau kiekvienas prisiminimas priverčia jų skruostais nuriedėti vis daugiau. Laikui bėgant nebegali tverti šiame pasaulyje, kai kurie vėl pagalvotų, jog tai kvaila, tačiau jūs pabandykit taip tikrai ir besąlygiškai įsimylėti, pasiryžkit taip susigyventi su žmogumi... Taip būna tik kartą gyvenime, bet aš noriu, kad tai būtų ir paskutinis kartas, todėl išsinešu meilę jam su savimi, linkėdama viso ko geriausia ir tikėdamasi, kad kažkada gyvenime jis ras tą, kuri taip jaudinsis dėl jo, kuri taip juo rūpinsis ir pasiryš dar ilgiau taikstytis su jo blogomis dienomis. Myliu jį, bet taip daugiau nebegaliu. Draugystė su juo privertė suprasti, kad tokią mane yra neįmanoma mylėti. Jis nesugebėjo manęs priimti tokios, kokia esu. Nesuprantu, ką blogo padariau, kad jis pradėjo manęs nebegerbti, nebesaugoti ir nebevertinti. Nebetikiu abipuse meile. Daviau jam raktą nuo savo širdies ir tikėjausi, kad jis stebuklingais savo prisilietimais sugebės ją išsaugoti, tačiau mano širdis buvo suplėšyta į mažus skutelius ir sutrypta. Žinau, kad jos niekas nebesurinks tokios, kokia ji buvo, o aš per daug kartų draugystėje su tuo žmogumi buvau įskaudinta ir pavargau tikėtis, kad gali būti geriau, pavargau mylėti. Jo dėka pavargau ir gyventi. Sutikus jį, man daugiau nieko nereikėjo, aš tik norėjau, kad jis būtų šalia. Pasaulis be jo dabar atrodo toks tuščias ir tylus. Dar niekada pasaulis nebuvo toks apleistas ir nykus. Jis man paliko tik tylą, kurios nebeišsklaidys niekas kitas. Ar pasiilgti mylimo žmogaus rankų, kurių prisilietimai priversdavo šiurpuliukus lakstyti po kūną, yra nusikaltimas? Aš vis dar jo ilgiuosi, vis dar negaliu galvoti apie gyvenimą be jo ir tai verčia mane nebenorėti gyventi. Šioje vietoje dedu tašką ir linkiu, kad niekada nepatirtum tokių jausmų, kokius dabar patiriu aš, nes jie gali sunaikinti.
Sakoma, kad kažkada kiekvienas iš mūsų randa žmogų, kuris būna kitoks nei visi, kuris padeda pamiršti praeitį, su kuriuo gera būti. Galvoju, kad ir aš radau tokį žmogų. Po šių žodžių kiekvienas, kuriam rūpi kito žmogaus gerovė, apsidžiaugtų, palinkėtų sėkmės, bet to negalima padaryti mano situacijoje. Įsimylėjau žmogų, kuris nori, kad draugystė su manimi, būtų jo paskutinė draugystė. Puiku? Nepasakyčiau. Šis žmogus negeba vertinti to, ką turi, jo pasakytų žodžių nelydi veiksmai, o aš nesugebu išgyventi su savo jausmais ir mintimis. Manau, jog pavojingiausia, kai besąlygiškai įsimyli paauglystėje. Tada dar nesi sugadintas visuomenės, kuriai rūpi, kaip Tu atrodai, kiek uždirbi ir kokiu automobiliu važiuoji į darbą. Pavojingiausia tada, kai Tavo kūne vis dar šėlsta nesuvaldomos hormonų audros, kai dar nesi apsisprendęs, kuo būsi ateityje, tačiau jau gebi pasirinkti, ką įsileisti į širdį. Tada prisiriši prie žmogaus, pradedi svajoti apie bendrą ateitį ir gyvenimą kartu. Suaugusieji ir tie, kurie dar nebuvo taip naiviai įsimylėję, pasakytų, kad tai kvaila, juk Tu dar tik paauglys, Tau visas gyvenimas prieš akis. Man irgi tai atrodytų kvaila, jei nemylėčiau, jei nebūčiau to žmogaus kailyje, iš kurio pozicijos šiuo metu rašau. Esi kažkada bijojusi prarasti žmogų ar būti iškeista? Taip būna, kai besąlygiškai įsimyli. Iš pradžių tas žmogus Tau būna geras, mielas ir rūpestingas, netingi pažarstyti komplimentų, skiria be galo daug dėmesio, sužavi, priverčia įsimylėti. Vos gavusi nuo jo žinutę Tu iškart nusišypsai, laikas nebetenka prasmės. Po kurio laiko tas žmogus pradeda rodyti tikrąjį save. Bendrauji su tuo pačiu žmogumi, tačiau jis turi dvi puses, kurios visiškai nesulyginamos. O Tu vis tiek sugebi priimti jį tokį, koks jis yra. Jo minusai Tau virsta pliusais ir Tu vis tiek myli. Laikui bėgant dar labiau prisiriši, galėtum dėl to žmogaus padaryti viską. Nori sužinoti, kas dar pavojingiau? Kai turi galimybę susitikti ir ja pasinaudoji. Kai apkabini jį, pabučiuoji, gali išvysti jo šypseną čia pat, o ne per mažą ekranėlį. Pagaliau išgirsti jo balsą ne telefonu. Atrodo, kad labiau mylėti ir prisirišti nebegali, bet šie jausmai tik dar labiau sustiprėja. Po kurio laiko vėl atkeliauja tos blogos dienos, kurios yra pasiruošusios viską sugriauti ir išskirti du žmones. Stengiesi neprarasti žmogaus, rašai jam, skambini, bandai prakalbinti, tačiau beveik nieko nebežinai apie jį, o tada labiau nei bet kada bijai prarasti žmogų, be kurio jau nebegali gyventi, kuriam negali iškęsti neparašiusi. Svarstai, kur jis dabar, ką laiko savo glėbyje, kam sako meilius žodžius ir su kuo tariasi susitikti. Tu vis daugiau verki, vis labiau suskausta širdį, kai kažkas užsimena apie jį, kai pamatai jūsų senus susirašinėjimus. Sukaupi visas likusias viltis ir dar bandai taisyti padėtį pokalbiu, tačiau jam visiškai nusispjaut. Savaitėm, mėnesiais verki, negali jo išmesti iš minčių, bet jis nieko nesiruošia keisti. Praradusi kantrybę padėtį kardinaliai nusprendi keisti Tu, nes daugiau nebegali verkti ir kentėti, skaudinti savęs pačios. Atrodo, kad jis nėra vertas Tavo ašarų, tačiau kiekvienas prisiminimas priverčia jų skruostais nuriedėti vis daugiau. Laikui bėgant nebegali tverti šiame pasaulyje, kai kurie vėl pagalvotų, jog tai kvaila, tačiau jūs pabandykit taip tikrai ir besąlygiškai įsimylėti, pasiryžkit taip susigyventi su žmogumi... Taip būna tik kartą gyvenime, bet aš noriu, kad tai būtų ir paskutinis kartas, todėl išsinešu meilę jam su savimi, linkėdama viso ko geriausia ir tikėdamasi, kad kažkada gyvenime jis ras tą, kuri taip jaudinsis dėl jo, kuri taip juo rūpinsis ir pasiryš dar ilgiau taikstytis su jo blogomis dienomis. Myliu jį, bet taip daugiau nebegaliu. Draugystė su juo privertė suprasti, kad tokią mane yra neįmanoma mylėti. Jis nesugebėjo manęs priimti tokios, kokia esu. Nesuprantu, ką blogo padariau, kad jis pradėjo manęs nebegerbti, nebesaugoti ir nebevertinti. Nebetikiu abipuse meile. Daviau jam raktą nuo savo širdies ir tikėjausi, kad jis stebuklingais savo prisilietimais sugebės ją išsaugoti, tačiau mano širdis buvo suplėšyta į mažus skutelius ir sutrypta. Žinau, kad jos niekas nebesurinks tokios, kokia ji buvo, o aš per daug kartų draugystėje su tuo žmogumi buvau įskaudinta ir pavargau tikėtis, kad gali būti geriau, pavargau mylėti. Jo dėka pavargau ir gyventi. Sutikus jį, man daugiau nieko nereikėjo, aš tik norėjau, kad jis būtų šalia. Pasaulis be jo dabar atrodo toks tuščias ir tylus. Dar niekada pasaulis nebuvo toks apleistas ir nykus. Jis man paliko tik tylą, kurios nebeišsklaidys niekas kitas. Ar pasiilgti mylimo žmogaus rankų, kurių prisilietimai priversdavo šiurpuliukus lakstyti po kūną, yra nusikaltimas? Aš vis dar jo ilgiuosi, vis dar negaliu galvoti apie gyvenimą be jo ir tai verčia mane nebenorėti gyventi. Šioje vietoje dedu tašką ir linkiu, kad niekada nepatirtum tokių jausmų, kokius dabar patiriu aš, nes jie gali sunaikinti.
Įskaudinta
nepažįstamoji
Komentarai
Rašyti komentarą